Kelias iš geto iki partizanų būrių miškuose nebuvo lengvas. Žydėms merginoms karo sąlygomis tokia kelionė buvo ypač pavojinga. Atsiminimai liudija apie sutiktų žmonių pagalbą ir solidarumą bei apie nuolatinį pavojų. Ne visiems bandžiusiems pavyko sėkmingai pasiekti partizanų būrius Naručio ar Rūdninkų miškuose – nemažai žydų žuvo pakeliui.
Dėl antisemitizmo partizanų būriai formavosi etniniu pagrindu, į būrius vykdavo atranka ir prioritetas buvo teikiamas jauniems vyrams, atsinešusiems ginklą: išėjimas į miškus reiškė ne išsigelbėjimą, bet aktyvią kovą su naciais. Į būrius atvykusios moterys nebuvo laikomos vyrams lygiavertėmis kovotojomis ir turėjo įrodyti savo drąsą bei lojalumą.
Ne mažiau drąsos, tvirtos valios bei troškimo išgyventi reikėjo į koncentracijos stovyklą patekusioms moterims.
Šių drastiškų pasikeitimų metu moterys, merginos ir mergaitės sprendė dilemą: ar atsakyti savo vertybių dėl gyvybės?
„Atsimenu miškas ir toks ilgas rastas ir sėdėjo vyras, įspūdingas, aukštas ir moteris, blondinė. Aš ir Chailė Šapiro papasakojom. Jis klausinėjo. Tai buvo Miceika. Ir jis klausinėjo, kaip mes ėjome ir visą kitą. Ir staiga jis sako: „Jūs, mergaitės, tokios energingos, kovingos! Aš noriu jus paimti į savo būrį”. Ir tai buvo „Adamo Mickevičiaus“ būrys. Ir staiga ta moteris – blondinė tokia, sėdi ir sako: „Aš tau žydžių merginų neduosiu!“. O mes: „Kaip tai? Kas čia?“ Viskas pas mus persivertė. „Mes ką? Žydės mergaitės yra blogesnės nei kitos?! Ką, tai antisemitizmas?!” […] Aš sakau Chienai [Borovskajai]: „Taip, išėjome iš geto pas partizanus, o čia antisemitizmas!“. O ji man ir sako: „Nusiramink“. Ta [blondinė] moteris buvo Albina [Gessia Gleser]. Ir Chiena man tada paaiškino: „Tu žinai, partizanų būriuose padėtis yra įvairi. Ypač merginoms… Juk susirinko įvairūs žmonės“. Ir Albina žinojo, suprato, kad žydų būryje moraliniai santykiai bus visiškai kiti, nei visokių žmonių šutvėje.“
Fania Jocheles-Brancovskaja
Žydų partizanų būrio nariai po karo Vilniuje. 1944 m. liepa.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
„Mes ryte nuėjome į kaimą. Kaimo pakrašty radom namą ir moteris… Pasirodo, tai buvo Žvėrynas, kurio mūsų sąraše nebuvo. Mes pasakėme, kad einame į Senuosius Macelius. Mes einam bulvių kasti. Rugsėjis. Šeimininkė mus pavaišino. Ar žinojo, kad mes žydai – aš nežinau. Davė mums pieno ir tikros juodos duonos, kurios mes tuos du metus akyse nematėme. Ir tas skonis, šitos mūsų duonos! Iki šiol jį jaučiu. Ji mums paaiškino, kaip reikia eiti ir mes išėjome. Žmogus faktiškai neišdavė mūsų vokiečiams ir pavalgydino. Mes visą [rugsėjo] 24-osios dieną ėjome ir 24-osios vakare [žmonės] dar dirbo laukuose – kasė bulves.“
Fania Yocheles-Brancovskaya
Buvusios Kauno geto kalinės, partizanų būrio „Mirtis okupantams“ kovotojos po karo, 1944 m. liepa. Iš kairės: Rivka Bloch,
Rivka (Alta) Boruchovičiūtė-Teperienė, Estera Štrom.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
„Nori vaikai išsiaiškinti, kažkiek domisi savo praeitim, tais protėviais, kas jie tokie buvo.“
Išgyvenusios Holokaustą anūkė Ieva Černevičiūtė
„Man vieną kartą buvo pasakyta: ką girdi namuose – nekalbėk. Tai buvau kaip šulinys – nieko nekalbėjau. O kalbėti norėjosi… Kaip mes išvažiavom iš Lietuvos, aš neatsivėriau Izraelyje. Nesugebėjau pasakyti ką aš jaučiu. Nesugebėjau pasidalinti svarbiausiu. […] Grįžus į Lietuvą 2016 m. aš atsivėriau.“
Išgyvenusios Holokaustą dukra Bella Shirin