Pasibaigus karui, miške veikę žydų partizanų būriai buvo išformuoti, iš koncentracijos stovyklų grįžo išgyvenę kaliniai ir iki karo pabaigos vietiniams gyventojams padedant besislapstę getų kaliniai.
Holokaustą išgyvenusios moterys pradėjo kurti naują gyvenimą, kurio pagrindas – šeima ir vaikai. Atsiradus galimybei, dalis jų repatrijavo į Izraelį, per karą išgyventas patirtis laikydamos paslaptyje nuo artimiausių šeimos narių. Išgyvenusių moterų dukrų ir anūkių liudijimai atskleidžia, kad net nutylėtos trauminės patirtys buvo tarsi paveldimos ir turėjo neigiamos įtakos trims šeimos moterų kartoms.
Po ilgų metų tylos papasakoti ir aprašyti įvykiai padėjo Holokaustą išgyvenusioms moterims susitaikyti su savo praeitimi, įveikti psichologines traumas. Šis atsivėrimas nėra lengvas ir reikalauja daug drąsos.
Skaudžias patirtis viešai papasakojusios moterys sprendė dilemą: ar aukoti savo privatumą dėl kitų moterų ir padrąsinti jas kalbėti apie patirtus traumuojančius išgyvenimus?
„Kaune buvo viešoji biblioteka. […] Jam turbūt buvo dešimt metukų. Ir nors aš jam nieko nesakiau[…] Ir jis ateina ir atneša man Sofijos Binkienės knygą „Ir be ginklo kariai“ […]. Aš, žinoma, ją turėjau, bet jis nežinojo, aš jiems nerodžiau […]. Sako, mama, aš radau tokią knygą. […] Aš ją pavogiau… tau“. Suprantant, aš jam nieko nesakau, o tam vaikui, gal dešimt. O jis kažkaip rado tą knygą, pradėjo skaityti ir nebegalėjo susilaikyti, atnešė motinai tą knygą. […] Aš gyvenime daugiau nepatyriau, kad jis būtų ką pavogęs. Suprantat, jūs klausiate kaip vaikai reagavo?“
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė, 88 m., buvusi Kauno geto kalinė. Jos šeima žuvo likvidavus Kauno getą,
o Fruma buvo išgelbėta jos mamos ir vietinių įvairių tautybių gelbėtojų pastangų dėka.
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė su teta Rivka Šmukleryte-Ošerovičiene 1946 m.
Asmeninė Frumos Vitkinaitės-Kučinskienės nuotrauka
Knygos apie žydų gelbėtojus viršelis. S. Binkienė „Ir be ginklo kariai“ (Vilnius, 1967)
Tomo Kapočiaus nuotrauka
„Daugelis, kurie pergyveno getą, pergyveno įvairias [koncentracijos] stovyklas nepasakojo savo artimiesiems. Ilgą laiką pas juos buvo… jie negalėjo kalbėti. Ir vaikai nežinojo, ką jie pergyveno. Ir tik paskutiniaisiais metais daugelis pradėjo atvažiuoti į Panerius. Ir pradėjo kalbėti. Aš saviškiams… kaip tik man gimė vaikai… Aš jiems nuo pirmos dienos pasakojau.“
Fania Jocheles-Brancovskaja
Fania su vyru Michailu Brancovskiu pasibaigus karui Vilniaus geto bibliotekos kieme. 1944 m. rugpjūtis–rugsėjis.
Asmeninė Fanios Jocheles-Brancovskajos nuotrauka
Nuotrauka iš interviu su Fania Jocheles-Brancovskaja 2018 m. birželį. Nuotraukoje – nužudyta Fanios šeima.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
„Aš tylėjau. Niekada nieko nepasakojau. […] Norėjau viską pamiršti. Tiesiog ištrinti viską. […] Aš turėjau stengtis apie tai negalvoti. Taip, kad labai sunkias situacijas aš ir neaprašiau […] Nėra viso šito. […] Aš aprašiau visai ką kitą. […] Pakankamai, bet ne viską. Gal ir gerai, kad jus klausiate, nes reikia, kad žinotų pasaulis kas buvo. […] Net ir dabar sunku apie tai kalbėti.“
Dita Zupavičienė-Šperlingienė
Dita Zupavičienė-Šperlingienė, 99 m., buvusi Kauno geto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinė. Dita su pirmuoju vyru Juda Zupavičiumi Kauno gete 1944 m. kovą. Netrukus J. Zupavičius buvo suimtas, kankintas ir nužudytas Kauno IX forte.
Asmeninė Ditos Zupavičienės-Šperlingienės nuotrauka
Nuotrauka iš interviu su Dita Zupavičiene-Šperlingiene 2015 m. rugpjūtį.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus
„Ir taip po mamos mirties man tęsėsi Holokaustas. Kaltinau save [dėl mamos savižudybės]. Kodėl tą dieną atsikėliau vėliau? Galėjau išgelbėti mamą. […] Kalbėti negalėjau, nes taip buvau išmokinta iš vaikystės – kas tau svarbu – nekalbėti […] Po mamos mirties – tai nebuvau aš. Tai buvo visai kitas žmogus. […] Aš nepasikeičiau. Žmogus negali pasikeisti, bet aš užmiršau, kokia aš buvau. Tapau pikta, labai nervuota. Niekam neturėjau kantrybės. Ir tai tęsėsi per ilgai […] Reikia kalbėti ir apie skausmą, ir apie baimę. Jeigu nėra su kuo šeimoje, nėra artimų žmonių – aš pasiruošusi išklausyti. […] Mano tikslas yra palengvinti kiekvienam, kuriam yra sunku… Išklausyti. […] Kalbuosi mokyklose su mokiniais – tai yra svarbu. […] Žmonės turi žinoti, kad būtų galima išvengti.“
Bella Shirin
Bella Shirin, išgyvenusiųjų Holokaustą dukra, su mama ir tėčiu. XX a. 5 deš.
Asmeninė Bellos Shirin nuotrauka
Bella Shirin, 2020. Fotografė Agnė Bekeraitytė.
Asmeninė Bellos Shirin nuotrauka
„Aš nuo vaikystės atsimenu, kaip ji kalbėjo, kad „Mano šeimą nužudė“. Ir man buvo kokie penki metai ir mes važiavome į Plungę, į Kaušėnus. Buvo šeimos išvyka ir aš tuo metu nelabai supratau, bet aš atsimenu, kad ji labai graudžiai raudojo. Aš jos niekad nemačiau verkiančios, o čia taip garsiai raudančios. Ji turėjo tokį labai glaudų ryšį su savo mama. O mamą nužudė Kaušėnuose. Ji buvo pati jauniausia. Išsigelbėjo tik vienas brolis.“
Išgyvenusios Holokaustą anūkė Judita Gliauberzonaitė